peržiūrėjo: 265
balsavo: 0
balai: 0, 0
sumažinti originalas
|
Toliau pasakoju apie Nycių kaimo gyventojo Tuko Nykštuko ir miestietės davatkos Vidos draugystę. Nycietis Tukas stengiasi laikytis vyriškai ir neverkti, bet vis tiek pačios ašaros savaime nevaldomai tuoj ir ima lietis iš akių, kaskart vos tik jis prisimena, kaip niekingai su juo pasielgė miestietė draugė Vida Pribeldaitė. Tuką Vida labai skaudžiai išdavė, visai jam sudaužė širdį, be gailesčio. Tukas dar suprastų tai, jei jį Vida būtų palikusi dėl kokio kito vyro, o dabar viskas įvyko tik dėl religijos ir didelio Vidos išdidumo. Ir dar taip greitai, neapgalvotai, neprotingai, nesąžiningai. O juk buvo Tukas tiek daug gražaus tikėjęsis iš buvimo kartu, su Vida tiek daug bendrų planų kurta, o dabar viso to jau ir nebeliko. Tad dar kitą vieną dieną vyras netikėtai sugalvojo išeitį, kad reikėtų jam dar bent nors vieną kartą tuščiai, ar netuščiai vis tiek vėl pabandyti sugražinti davatką Vidą į sveiką protą ir pagaliau pasikalbėti asmeniškai su jos tėvais. Taigi, Tukas šįsyk susirado miestiečių Pribeldų šeimos telefono numerį ir jiems paskambino. Atsiliepusiai Vidos mamai Veronikai iškart papasakojo apie Vidos pasakytas nesąmones, bet pažado perkalbėti ją Tukas iš miestietės moters visai neišgirdo. Ta pasakė šitaip: Vida jau yra suaugusi moteris, pati už save atsako, niekas jos neįtakoja, ji pati pasirinko tokį gyvenimo kelią ir niekas neprivers jos pasikeisti! Susidaro dabar toks įspūdis, kad tėvai Pribeldai net ir vos ne didžiuojasi tuo, kad jų dukra Vida ketino eiti į vienuolyną, bet pažintis su Tuku sugriovė Vidai tokius jos turėtus planus... 2011 m. lapkričio 7 d. |
