peržiūrėjo: 290
balsavo: 0
balai: 0, 0
sumažinti originalas
|
Toliau pasakoju apie Nycių kaimo gyventojo Tuko Nykštuko ir miestietės davatkos Vidos draugystę. Tas nycietis Tukas ėmėsi įkalbinėti ir įtikinėti savo globėją Batuotą Katiną, kad tas kartu su juo nuvyktų kada į Kupiškį ir kad padėtų iš Vidos Pribeldaitės atsiimti anksčiau jai padovanotą žiedą. Tukas dabar jau atvirai pripažįsta, kad Batuotas buvo teisus sakęs, kad net ir religinga mergina gali apgauti ir nereikėjo Tukui į naują meilę pulti lyg akis išdegus. Tukas žiedo atsiėmimą laiko asmeninės savigarbos reikalu, kuomet jis gali parodyt, kad jis gali ištaisyti savo padarytas klaidas. Ir dar jis tuo parodytų, kad nesitaikstys su apgavikais ir juos gali pamokyt. Taigi, galiausiai kitą rudens dieną pats Tukas, jo globėjas, turtuolis Batuotas Katinas ir jų šeimos apsauginis Mikelotas Lygnugaris nuvyko Kupiškin, kur nuėjo tiesiai į Pribeldų šeimos butą, kad iš davatkos Vidos pagaliau atsiimtų Tuko jai padovanotą žiedą. Šis žygis iš jų pareikalavo daug kantrybės ir ištvermės pastangų. Mat Vidos mama, Veronika Pribeldienė iš pradžių nieku gyvu nenorėjo nyciečius įsileisti į savo butą, melavo, kad Vidos nėra namie, paskui netikėtai atsirado ir pati Vida, bet ji nė kiek nenorėjo kalbėtis. Žiedo, sakė ji, jau seniai nebeturinti, nes jį jinai pardavė, o kam pardavė, taip ji ir nenurodė. Apskritai, Vida tik dar kartą vėl baisiai užsipuolė pykčiu tiek Tuką, tiek net ir patį jo globėją Batuotą vien dėl to, kodėl jie iš viso vėl prie jos namų durų čia pasirodė. Santykiai tarp šių dviejų asmenų jau galutinai sudužę, tiltų jiems sugrįžti atgal į porą jau nebėra visai jokių, jie sudeginti negrįžtamai. 2011 m. lapkričio 26 d. |
