peržiūrėjo: 7674
balsavo: 33
balai: 162, 4.9
sumažinti originalas
|
Jeigu tiketi J. Greimo baltų mitologijos rekonstrukcijomis, Aitvaras (senesnis žodis Aitivaras) - baltų mitinė būtybė būdinga lietuviams, šiek tiek prūsams, kiek mažiau - latviams. Beveik išskirtinai ugnies elementas, aplipęs virsmo ir transformacijos metaforomis, savo charakteriu ir pobūdžiu panašus į seniausius baltų zoomorfinius dievus (pasak vieno kosmogoninio mito, žemė radosi iš chaoso, sukelto dviejų neišskiriamų priešų - Perkūno ir Aitvaro - kova ir gaudynėmis) - pabrėžtinai agresyvus, piktavalis, santykiai su juo paremti apgaule ir suktybėmis; aukso ir kitų metalų transformatorius, atnešantis turtus, tačiau už tam tikra kaina - kartu jis būtinai atneša ligą namų šeimininkei, arkliai miršta, Aitvaro šeimininkus kaimynai ima įtarinėti, jie virsta vietinės bendruomenės atstumtaisiais. Jei Aitvarui neįtinkama, jis perdaug nesibovina - supleškina trobą velniop su visais šeimininkais ir baigta. Nusikratyti jo galima tik patiems sudeginant namą ir persikraustant gyventi kitur arba, pamačius Aitvarą, parodant jam nuogą užpakalį [sic]... Jo išvaizdos aprašymai yra... na... ganėtinai įvairūs - nuo juodo gaidžio ugnine skiautere iki skraidančio ugninio žalčio, net pašvaistės. Iš esmės priešingas panašios funkcijos, bet gerokai kitokio charakterio, molio ir žemės elemento būtybėms - Kaukams.
Kažkada seniai savadarbius brushus bandinėjau, kas jau gavosi, tas. Teksto fragmentas kampe - iš Parulskio eilėraščio, jeigu teisingai pamenu. |
