 |
|
peržiūrėjo: 472
balsavo: 0
balai: 0, 0
sumažinti originalas
|
Vos tespėjo šalia įvažiavimo į Kupiškio miestą, pakelės trikampiame sklype esančiame Zuntės Koronaviruso (COVID 19) mobiliajame tyrimų punkte dirbantys medikai kuriam laikui atsigauti kiek nuo juos terorizavusių ir įžūliai erzinusių miesto chuliganų paauglių, netikėtai jie dabar vėl ėmė ir susirado naujų savo veiklos priešų. Taip jau netikėtai viskas sutapo, kad šiandien prie mobiliojo punkto patruliavusiai policininkei netikėtai paleido vidurius, teko skubiai tučtuojau pasitraukti iš tarnybos, o pakeisti ją tarnybos vietoje šįsyk taip ir nebuvo kam. Taigi, medikų darbą šįsyk niekas nesaugojo, jie savo įprastą tyrimų darbą dirbo vieni, o apie pietų metą netikėtai kai kas prasidėjo. Tiesa, apsauginius kostiumus vilkintys medikai pradžioje lyg ir buvo pastebėję, kad kelyje, prie pat jų punkto keistai būriuojasi kažkokie vaikai ir paaugliai, bet kai pagaliau pastebėjo, ką jie sumanė padaryti, buvo jau kiek per vėlu sutrukdyti. Pasirodo, kad keletas miesto vaikų sugalvojo padaryti vieną išties negražų dalyką ogi atvirai pasišaipyti iš paties COVID 19 punkto, pasityčioti iš punkto pavadinimo ir paties medikų atliekamo darbo. Atskubėję artyn medikai tespėjo pamatyti tik apgadintą, išbjaurotą punkto informacinį stendą ir keliu tolyn nubėgančius, piktdžiugiškai kikenančius vaikus. Ant teksto Kupiškio r. Zuntės Covid 19 mobilus tyrimų punktas nedorieji vaikai su dažų flakonėliu išpurškė žodį Kvailumo, tuo duodami visiems suprasti, kad šiame punkte atliekami visai ne Koronaviruso, o Kvailumo patikros tyrimai. Įniršęs medikas dėl to vaikų link ant jų garsiai plūdosi kiek tik tinkamas, bet aniems buvo tik juokinga ir ant tų barnių nusispjauti. 2020 m. spalio 7 d. |
|
|
|
Vienaturtis
// 2020.10.07 20:50 |
|
Kol kas tai - paskutinis epizodas iš punkto gyvavimo istorijos. O čia - mano jau žadėta ir nurašyta apybraiža apie rudenį...
Gintarė Adomaitytė "Gilių kava"
Yra pasaulyje žemė, kur gyvena Ruduo. Toks vienas vienišas Ruduo. Rudaplaukis ir labai strazdanotas. Jo kaimynystėje, bet toli - už plačios upės - gyvena Vasara. Ruduo laukia nesulaukia, kada ji pasirodys. Vasara yra reta viešnia Rudens žemėje. Tačiau atsitinka ir taip, kad atplaukia ji kartais be irklo valtimi. Įnoringa dama ta Vasara! Niekada negali žinoti, ko iš Rudens ji paprašys. Gal lietaus, o gal net liūties, gal menko vėjelio, o gal net labai stipraus. Juo labiau niekada negali žinoti, kiek reikės jai žvaigždžių. Tai bent puošnumas! Rodos, jau visas vasariškas dangus - viena žvaigždė, o Vasara vis siunčia ir siunčia pas Rudenį savo pasiuntinius - nakties paukščius. Dar, dar, dar - dar truputį žvaigždžių, dar tą, mažą, mažytę... Laiminga Rudeniui būna tik viena akimirka. Viena vienintelė. Ta akimirka tokia trumpa ir jau tokia laiminga, kad Ruduo ir pats nežino, ar tik nesusigalvojo ją, norėdamas save paguosti. O būna taip: jau pabosta siautėti Vasarai, jau įkyri jai žydintis pasaulis, jau pavargsta lepinti žmones rasa paryčiais, saule dienomis, vėsa vakarais, žvaigždėm naktimis. Šoka tada ji į savo valtį ryžtinga ir stipri ir skrieja neatsigręždama pirmyn, pas Rudenį. Jiedu geria gilių kavą. Geria dviese rudaplaukio Rudens verandoje ant nežmoniškai plačios upės kranto. Ruduo stengiasi gerti labai lėtai. Dar gurkšnis, dar žodis, dar kitas... Viskas. Lekia Rudens laiškai į Vasaros žemę, o kurie nenulekia - krinta ant žemės, krinta į upę. Lekia Rudens laiškai, rašyti ant medžių lapų, bet nežino Ruduo, ar moka Vasara skaityti tai, kas parašyta jaukiomis spalvomis: geltonai, žaliai, raudonai, rudai. Bet žino: jei Vasarai bus šalta, kūrens ji tuos laiškus - lapus, ir kvepės jos vasarnamis nepaprastai skaniai. Kvepės jis Rudeniu. Kai nebelieka miestuose ir miesteliuose nė vieno lapo, kai nebėra ant ko rašyti laiškų, pravirksta Ruduo prie tavo, o gal prie mano namo durų. Ką ten pravirksta. Kaukia Ruduo, nes būna ir taip, kad vyrams pritrūksta ašarų. - Paguosiu tave,- sako Rudeniui Žiema, visada ateinanti netikėtai. - Paguosiu, - sako ji ir šiurpiai kvatojasi, žiūrėdama, kaip atatupstas traukiasi Ruduo. Belieka Žiemai laukti Pavasario. To lengvabūdžio Pavasario, kurio Ruduo nematė niekada. Nematė ir nematys, todėl ir nesupras, kad Vasarai reikia ne laiško. O jeigu ir laiško - tai jau tik ne rudeniško. Nes jos pačios laiškai Pavasariui - pienės pūkai. Kur vėjas nori, ten ir nešioja... |
|
|
nori dalyvauti diskusijose? pareikšti savo nuomonę, balsuoti už piešinius? velkam :] tik pirmiausia prisiregistuok. jei jau esi prisiregistravęs - tiesiog prisijunk per formą viršuje.
|
|
|
|
|
