 |
|
peržiūrėjo: 303
balsavo: 0
balai: 0, 0
sumažinti originalas
|
Drauge su dar vienu rudeniu ir su rugsėjo mėnesiu, ėmė ir atėjo nauja, graži sukaktis į mano paties asmeninį gyvenimą! Vėl pasidalinsiu savo prisiminimais. Šiandien sukanka lygiai 30 metų laiko, kaip aš, jums žinomas dailininkas Vienaturčio slapyvardžiu, pirmąkart gyvenime nuėjau pradėt mokytis į mokyklą. O buvo tada 1991 metų rugsėjo 1 d. Rytas tos dienos išaušo net itin labai gražus, šiltas ir saulėtas. Nekantraudamas ruošiausi savo pirmajam susitikimui su pradine mokykla. Atmenu, tada mes su mama pirma nuėjom į svečius pas mūsų kaimyną, senbernį, kur jo brolis man padovanojo ilgą ir gražų saldainį, ant kurio popierėlio buvo pavaizduota Vilniaus Arkikatedra su varpine ir Gedimino bokštu ir su užrašu Vilnius. Šventiškai pasipuošęs ir su gėle rankoje sėdau į mano mamos vairuojamą Moskvičių ir keliu nurūkome tiesiai į Salamiesčio bažnyčią, kur vyko naujų mokslo metų pradžiai skirtos pamaldos. Po jų tada jau važiavome ir tiesiai į Bakšėnų kaimą, sustojome prie pradinės mokyklos mūrinio pastato, kur aš netrukus turėjau pradėti eiti mokslus ir tapti pirmos klasės mokiniu. Viena ranka laikydamasis mamai už rankos, kitoje rankoje turėdamas gėlę mokytojai, aš, pamenu, kaip nedrąsiai tada kopiau laiptais aukštyn, įėjau pro duris į vidų, paskui įžengiau į savo būsimą klasę. O, kaip aš tada jaudinausi labai! Atsisėdau į suolą, šalia tokio aukšto ketvirtoko berniuko, Arvydo, išklausiau savo pirmosios mokytojos Loretos sveikinimo kalbą, gavau net ir dovanų iš jos: pačios rašytą ir gražiai išpieštą sveikinimą man bei spalvotą knygelę apie žvėrelius Tipu tapu. Širdyje vis dar negalėjau patikėti tada, kad aš irgi jau pirmokas, irgi jau pradėjau lankyti mokyklą. Mūsų pirmokų tada buvo tik du aš ir Irma, o mūsų klasėje drauge mokėsi dar ir ketvirtokai, kitame kabinete kita mokytoja mokė antrokus ir trečiokus. Grįžus namo, aš žaidžiau tada kieme su savo žaislais, gavau lyg ir kažkokią proginę dovaną iš savo senelių ir dar nelabai galėjau priprasti prie gyvenimo pokyčių. Taip aš pradėjau lankyti mokyklą. |
|
|
|
Vienaturtis
// 2021.09.01 19:42 |
|
| Sveikinu visus su atėjusia Rugsėjo 1 -ąja, mokslo ir žinių diena! |
Anderzak
// 2021.09.01 20:10 |
|
| aha ir taui linkiu ka nors naujo ishmokti |
Von
// 2021.09.01 22:23 |
|
| Visada maniau, jog Vienaturčiui kažkur ties pydisoku... Dar stebina, jog taip smulkmeniškai atsimeni tą dieną, gausiai vietos harde pas patį. |
Vienaturtis
// 2021.09.02 10:12 |
|
Taip, sutinku, gal toji mano atmintis ir yra ganėtinai plati, bet va, kas dėjosi paskui sekančią dieną, tikslios įvykių sekos jau niekaip nebegalėčiau jums išdėstyti, nes niekaip nebeatsimenu. O iš bendros mokyklinės patirties kiek man yra viskas žinoma, lengvas laikas ir juokeliai būna tik pačią pirmą mokslo metų dieną, o antrą dieną jau prasideda kuo rimčiausias darbas, rimti mokslai. Antrą dieną mokykloje tada lyg ir man jau iškart davė tai, ko prireiks pirmoje klasėje: L. Jakubauskienės elementoriaus "Vyturėlis" A dalį, matematikos ir aplinkos pažinimo pratybų sąsiuvinius ir rašymo pradžiamokslį. Pradžioje pirmos pamokos dar vykdavo kaip ir žaidimų principu, bet kuo toliau viskas tik vis rimčiau buvo. Per pietų pertrauką mums, mokiniams, tada duodavo valgyti tokį suteptą, šlykštaus skonio "buterbrodą" ir stiklinę atsigerti kompoto. Ir beveik kasdien tas pats būdavo duodama. Ketvirtokė Violeta man, kaip pirmokui, padėdavo pasiruošti pamokoms įrankius ir šį bei tą paaiškindavo, ką reikia - štai kaip ir nuo kada mes abu su ja esame pažįstami, kodėl tarp mūsų vėliau, kai buvau jau penktokas, vėl įsižiebė graži mokyklinė draugystė...
Na, o tų mano pirmosios mokytojos dovanotų daiktų, kad ir kaip man dabar dėl to bebūtų nemalonu, iki pat šiol taip ir nesugebėjau išsaugoti - jie dingo kažkur laiko tėkmėje, dar iki 2000 -ųjų metų jų pasigedau, bet taip niekur ir nesugebėjau vėl surasti pradingusius... |
Vienaturtis
// 2021.09.02 10:49 |
|
Va ką pamiršau pridurti - jau pačiomis pirmomis rugsėjo dienomis prie pat mano pradinės mokyklos, jos teritorijoje vyko visu smarkumu lauko darbai ekskavatorius kasė gilų griovį - tranšėją nuo mokyklos iki pat vieno netoliese stovinčio kaimo daugiabučio - ten buvo po žeme tiesiami vamzdynai, dėl šildymo sistemos įrengimo, kad ir daugiabučio gyventojai galėtų būsimą žiemą gyventi daug šilčiau. Pats savo akimis mačiau, kaip visai prie pat mokyklos tiesiog su šaknimis buvo išrauta visai jauna ir didelė liepa, o aš visa tai gyvai matydavau tiesiog per savo klasės langą. Aš buvau tuomet taip stipriai sudomintas, prikaustytas šių darbų vaizdo, kad nė už ką nenorėjau trauktis nuo savo klasės langų per pertraukas, net ir eiti žaisti su kitais vaikais visai nenorėjau - norėjau tik stovėti prie lango ir vis žiūrėti, žiūrėti, kaip lauke vyksta šie rimti darbai. Galiausiai, kai viskas buvo užbaigta ir žemė vėl suversta į tranšėjas, sulyginta, prie to paties lango buvo tik tiesiog paversta iš vežimo akmens anglių krūva, kuriomis rūsio katilinėje žiemą buvo kūrenama krosnis ir taip šildomas visas pastatas. O kartais, retai, kai užsikimšdavo kaminas, rytais rasdavau savo mokyklos patalpas pilnus dūmų prisirinkusius...
Jau antrais mokslo metais šioje kaimo pradinėje mokykloje viskas staiga iš esmės smarkiai pasikeitė - išėjo iš darbo mano pirmoji mokytoja, o vietoj jos visas keturias klases vienoje vietoje apsiėmė mokyti kita mokytoja, Stasė (šiuo metu jos jau nebėra gyvos, jai - Amžiną Atilsį). Mokykla buvo pertvarkyta, buvusios mano pirmosios klasės vietoje, jos kabinete buvo įrengta kaimo biblioteka, jai tada vadovavo arogantiška moteris, kuri tada laikė mažą šunį, bet "totalų piktą psichą" - tas visur lakiodavo palaidas ir visus iš eilės puldavo kandžioti, tiek vaikus mokinius, tiek net ir suaugusiuosius. Net ir mane tas "psichas" ne vieną kartą buvo vijesįs. Ta moteris savo agresyvų šunį laikydavo net ir savo darbo vietoje - bibliotekoje, kas visus žmones stebino ir nervino. Viršum mokyklos, antrame jos aukšte - palėpėje tuomet veikė kaimo žemės ūkio kolūkio kontora, tad žmonių ėjimo ir judesio čia būdavo apsčiai. Per fizinio lavinimo pamokas, kadangi nebuvo jokios sporto salės, sportuoti visi eidavome tiesiog į bendrąjį koridorių - ten darydavome pritūpimus, ar eidavome kaip žąsiukai. Pakampėje ten dar gulėjo ir specialūs čiužiniai sportui, buvo net ir prie sienos įrengtos kopetėlės laipiojimui. Bet be mokyklinių rūpesčių ir visokių išorės pavojų, ten ir visai smagu kartais būdavo būti, leisti laiką. |
Von
// 2021.09.02 12:55 |
|
| https://giphy. com/gifs/everyone-brown-shaun- LyJ6KPlrFdKnK/fullscreen |
|
|
nori dalyvauti diskusijose? pareikšti savo nuomonę, balsuoti už piešinius? velkam :] tik pirmiausia prisiregistuok. jei jau esi prisiregistravęs - tiesiog prisijunk per formą viršuje.
|
|
|
|
|
