Kartais atsitinka taip, jog pries tai visos buvusios tustumos su esama atsiverusia bedugne atrodo lyg tik tuscias baltas lapas. Saves raminimas pazadais - kartesnis nei pienes pienas. Turi sustoti tam, kad surastum noro pradeti keliauti is naujo. Siandien nieko nesutiksiu. Padovanosiu sau savo laiko ir nesijausiu egoistu, nes tai ka darysiu rytoj bus saves sugrazinimas is "isdalinto saves". Susirinksiu tai kas liko. Atsirinksiu tai kas tikra, jei vel neapgausiu saves.
Sakyti tusciuz zodzius ir dalinti bevercius pazadus - tai tik skaldymas saves i gabalelius. Megautis prabangia tustuma "atrodai uz milijona baksu" ir nesioti akinius nuo saules tam, kad zinotu kiti, jog man ir nakti saule sviecia, virto kokciu gumulu gerklej. Visa tai kazkada turi baigtis. Nesigailiu to. Tai turejo ivykti, nes kitaip dabar nebuciau sustojes.
nori dalyvauti diskusijose? pareikšti savo nuomonę, balsuoti už piešinius? velkam :] tik pirmiausia prisiregistuok. jei jau esi prisiregistravęs - tiesiog prisijunk per formą viršuje.