|
Kartais žmogui būna lemta atsisukti į praeitį, Pažvelgti į raudonai apvestas klaidas, Bet niekas neleis jam ištarti - Jas padariau ne aš.
Kartais jis jas taiso... Klaidas, kurios giliai įsirėžusios į atmintį, Šibesiblaškanti būtynybė nepaiso, Kad tai visiškai beprasmiška.
Jis taiso ir taiso, Kol sakinius pakeičia padrikos mintys. Žmogus žlunga, Nes visa, kas buvo naudinga, yra sugadinta.
Tokie žmonės vadinami silpnavaliais. Jie perkrausto pasaulį, kaip sendaikčių spintą, Palikdami ten ir sau vietelę, Tokią pat seną ir sugadinta.
Gal tai savotiškas gyvenimo būdas tiems, Kurie bijo atverti langus į ateitį, Ir, dėl kažkada neišmoktų taisyklių, Nedrįsta pradėti naujo sakinio.
|