peržiūrėjo: 2764
balsavo: 16
balai: 57, 3.6
sumažinti originalas
|
Vištidėje gyveno daug vištų su viščiukais, bet vienas buvo ypatingas, mat turėjo daugiau proto nei likusieji. Vieną dieną jis sugalvojo eiti pūsti vienadienių burbulų. Tačiau šito niekada nebuvo daręs, todėl nė negalėjo įsivaizduoti, kaip tai yra daroma.
O iš kur jis tada žinojo apie vienadienius burbulus, jei iki šiol niekada to nebuvo daręs? , - paklausite jūs. Ogi todėl, kad jis buvo protingas viščiukas, o dėl to jo mažoje galvelėje kildavo daug įvairių įdėjų, panašiai kaip didiesiems mokslo žmonėms.
Supratęs, kad vištidėje niekas nežino, kaip yra pučiami vienadieniai burbulai, viščiukas išėjo į kitą kiemo pusę pas Reksą, mat tas buvo senas šuo ir daug patyręs. Bet ir jis nieko neišmanė apie vienadienius burbulus. Tada viščiukas nutarė aplankyti šeimininkę Adoniją ir paklausti jos. Jis priėjo trobos slenkstį, suplasnojo savo mažais gelsvais sparneliais ir atsidūrė kitoje slenksčio pusėje. Pamatęs skrendant musę, pasileido bėgti paskui ją, išskėtęs sparnelius tarsi parašiutą. Taip jis atsidūrė prie vonios durų, už kurių matėsi akvariumas. Jį šeimininkė buvo palikusi prie kriauklės, nes ruošėsi valyti. Viščiukas buvo žingeidus, juk tokie visada būna protingieji. Palipęs ant kėdutės jis žvelgė į pažaliavusį vandenį ir nepajuto kaip persisvėręs per kraštą pliumptelėjo į akvariumą. Jis pradėjo plasnoti, bet vanduo skverbėsi į jo kūnelį, permerkė plunksnas ir vis stipriau tempė jį į dugną. Galiausia viščiukas pavargo, nustojo priešintis, ir panarino galvą:
- Aš moku pūsti vienadienius bur.. burb.. bu.. b..!
Tuo metu niekas nematė, bet jis tikrai pūtė vienadienius burbulus. O kaip gražiai jis tai darė! Niekas to nesužinojo, nes ir iki šiol niekas to nežino.
Kai jo galvelė visiškai paniro po vandeniu, jis matė spalvotais akmenėliais grįstą dugną, besidraikančius žalius ir raudonus kaspinus.
Tuo metu pro šalį sparčiu žingsniu ėjo Adonija, nešina sriubos puodu. Kai pamatė viščiuką, žinoma, nustebo, bet negalėjo karšto sriubos puodo mesti į šalį, dėl to nunešė jį ant pietų stalo, o pati nusprendė po akimirkos grįžti ir ištraukti jį iš vandens. Bet kai tik Adonija padėjo puodą ant stalo, pamiršo, ką tiktai buvo mačiusi ir ką žadėjo padaryti. Ji ramiai papietavo, o kai nešė indus į indaują, vėl praėjo pro vonios kambarį ir tada viską prisiminė. Jos akys pritvinko ašarų. Bet viltis miršta paskutinė. Ji ištraukė viščiuką iš vandens, padėjo sau ant delno, o kita ranka stukseno jam per nugarą. Staiga viščiukas ėmė kosėti, iš burnos jam pradėjo tekėti tąsios žalsvos gleivės. Didžiai nuostabai, jis atsigavo!
Kai Adonija bandė įsisavinti, kad viltis niekada nemiršta, viščiukas jau tipeno per slenkstį, mat buvo jau nusprendęs eiti geriau pamiegoti.
Jis buvo pats protingiausias viščiukas, kokį tik man teko kada nors matyti.
aut.: ruisrock |
