peržiūrėjo: 237
balsavo: 0
balai: 0, 0
sumažinti originalas
|
Tai nutiko, kai aš mokiausi Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Buvo tuo metu jau tikrų tikriausias pavasaris lauke, už lango, balandžio mėnuo, o aš Salamiesčio mokykloje vis dar krimtau savo šeštos klasės mokslus. Kadangi mano mokykloje yra du aukštai, pačiame mokyklos pastato viduje, skirtinguose pastato galuose juos jungė dvi atskiros laiptinės. Jais aš ir visi kiti mokiniai galėdavome laisvai keliauti iš pirmojo aukšto į antrąjį ir atvirkščiai. Čia aš save pavaizdavau priekinėje mokyklos laiptinėje, besileidžiantį sau pertraukos metu iš antrojo aukšto žemyn. Aš buvau iš tų mokinių, kurie leisdavosi laiptais žemyn tvarkingai, atsargiai, bet buvo nemažai ir kitaip besielgiančių mokinių, daugiausiai iš berniukų, kurie sugalvodavo nusileisti žemyn atsisėsdami ant laiptų turėklų ir jais nučiuoždami žemyn, be jokio ten lipimo pakopomis. Į tokį kitų mokinių pomėgį čiuožinėti žemyn ant laiptų turėklų aš visuomet žiūrėjau su pašaipa ir nemaža nuostaba. Ir iš kur toks jų kvailas drąsumas ant laiptų šitaip daryti gi užtektų vos vieno menko, neatsargaus susvyravimo ir toks mokinys visai netyčia gali visai rimtai nusiristi į tarpą tarp laiptų žemyn ir dar rimčiau tokiu būdu susižaloti. Taigi, nenorėdamas šitaip kvailai rizikuoti savo gyvybe, aš niekuomet nebandžiau laiptų turėklais čiuožti žemyn. Pas mane buvo kitokie prioritetai. Be to, gi dar namie, sodyboje ten tuo pačiu metu vyko ir naujojo traktorių garažo statybos buvo kuo man ir dar plačiau veikti, ką stebėti savo popamokiniu metu... 1997 m. balandis |
