 |
a120
// 2008.09.02 15:59 |
|
| aha. bet nesuomiska. rusiska cia |
Still
// 2008.09.02 16:03 |
|
Lietuviska, cia o ne rusiska.
Traktatas:
Senieji slavai, arba skitai, gyveno pietų Rusijos ir Ukrainos stepėse ir turėjo savitą pirčių technologiją, būdingą bemiškės zonos gyventojams. Pirtys buvo žeminės, vadinamos lazniomis" (nuo žodžio lazit lįsti), arba, kaip ir Amerikos klajoklių garinės palapinės. Jas trumpai aprašė dar didysis senovės istorikas Herodotas: skitai stato palapines, dengia jas gyvulių odomis. Palapinėse kūrena židinius, įkaitina akmenis raudonai, tada ima kanapių sėklas, meta jas ant akmenų. Kyla toks karštas garas, kuriam negali prilygti jokia graikiška pirtis."
Vėliau imta pertis ir duonkepėse krosnyse, kurias slavai statydinosi iš pradžių lauke, o paskui ir trobose. Paprotys pertis krosnyje Rusijos kaimuose išliko beveik iki 20 a. Taip perdavosi, kai šalia nebūdavo tikros pirties arba nenorėta per daug vargintis. Iškūrenus krosnį šiaudais (jų suodžiai netepa), būdavo imamas indas su vandeniu, vanta ir atsargiai lendama į krosnį. Mauduolio draugas iš lauko krosnį užšaudavo. Ten jau būdavo galima atsisėsti ir, pašlaksčius karštas sienas vandeniu, aklinoje tamsoje pertis. Žiemos metu į tokias krosnis lįsdavo su kailiniais ir kepure, kaitindavosi, kol galėjo iškęsti, o išlindę voliodavosi sniege, iš kailinių išpurtydavo karščio nusilpnintus parazitus. Panašiai gydydavo ir ligonius, nemažai žinoma ir netyčinės ligonių mirties atvejų tokio gydymo metu.
Įsikūrę miškuose, slavų protėviai ėmė statyti tokias pat rąstines pirtis, kaip ir baltai. Jose pėrėsi visi. Jau 10 a. Kijevo Rusijos valdovai buvo taip pamėgę pirtis, kad nusiuntę pasiuntinius į Konstantinopolį, tarp kitų sąlygų reikalavo ir teisės kasdien maudytis vietinėse pirtyse. Nuo 17 a. Maskvoje imtos statyti bendruomeninės pirtys. Jos buvo santykinai nedidelės ir paprastai įrengtos, todėl, laikui bėgant, negalėjo patenkinti aukštuomenės poreikių. Padėtį pakeitė versli Peterburgo operos artistų Sandunovų pora, 18 a. Maskvoje pastačiusi modernų tais laikais pirčių kompleksą. Savų pirčių buvo ir Kremliuje. Rusų pamėgį kaitintis pirtyse ir išbėgus voliotis sniege su susižavėjimu aprašo visi ten apsilankę Vakarų keliautojai.
Atšiaurios sąlygos, ilgi ir prasti keliai nulėmė didelį banios" populiarumą. Pirtis ir sveikata Rusijoje beveik sinonimai, nes daugumai šalies gyventojų garinė pirtis buvo praktiškai vienintelė gydymosi priemonė. Pirtis buvo moksliškai tyrinėjama. 19 a. Rusijoje buvo apginta 30 medicininių disertacijų apie pirties poveikį sveikatai. Akivaizdu, kad ne sauna", o bania" būtų tapusi taptautiniu žodžiu, jeigu ne 20 a. pradžios įvykiai šioje šalyje.
O dabar apie lietuviska:
Dažnoje pirčių reklamoje skaitome: suomiška pirtis", rusiška pirtis". Niekada nesusimąstėte kodėl ne lietuviška? Kodėl šiandien, pristatydami pirtį, vengiame ją pristatyti kaip lietuvišką? Tikriausiai kaltas bus tas į kraują įaugęs susižavėjimas viskuo, kas svetima, o taip pat, pripažinkime, obskurantizmas, paprastai tariant, neišmanymas. Nejaugi iš tiesų rimtai manome, kad mūsų seneliai neturėjo savojo, nacionalinio pirties varianto? Pabandykime paieškoti teisybės, gal ir pavyks reabilituoti lietuvišką pirtį visų pirma savo, o paskui ir viso pasaulio akyse.
Lietuviškos pirties istorija
Pirmą kartą lietuviška pirtis paminėta rusų, vadinamajame Ipatijaus metraštyje, kur aprašoma, kad kunigaikštis Treniota buvo nužudytas eidamas į mylnicą", t.y pirtį. Vadinasi, 13 a. pirtys jau buvo įprastas kunigaikščio dvaro statinys. Pirtys minimos ir Kryžiuočių ir Livonijos ordinų kronikose, vėliau 15-17 a. dvarų inventoriuose. Lietuviškuose dvaruose statytos gana sudėtingos 2-jų ir 3-jų patalpų pirtys, kuriose buvo atskiros garinimosi, prausimosi ir poilsio patalpos. T. Narbutas, remdamasis senaisiais istoriniais šaltiniais, 19 a. pirmoje pusėje rašė, kad senovėje turtingieji lietuviai mėgo maudytis šiltose maudyklėse, kartais net kelis sykius per dieną, ponų namuose buvę maži pastatėliai, vadinami pirtelėmis, kuriuose vanduo buvęs šildomas ant akmenų. Neturtingieji, t. y. valstiečiai, statėsi požeminius rūselius su akmenų krosnimis. Išnykus lietuvių dvarų kultūrai iki mūsų dienų išliko tik paprastos 1-2 patalpų vargingų valstiečių pirtys, kurių gausybę nufotografavo ir aprašė žymus Lietuvos muziejininkas disidentas Statys Daunys. Pagal šiuos kuklius statinėlius dažnas ir sprendžia apie Lietuvos pirčių technologiją. Šis įspūdis klaidingas. Žinoma, kad 1536 metais Vilniaus miestas turėjo karaliaus privilegiją statyti viešąsias pirtis, kurių tuo metu buvo apie kelias dešimtis. Labai įdomiai jas aprašo Lietuvos istorijos tyrinėtojas, bajoras Vincentas Sakas: Didžiausią įspūdį lietuviškos garinės pirtys paliko Rusijos carui Petrui I-jam. Vykdamas į Olandiją mokytis laivadirbystės, jis, užsukęs į Vilnių, buvo nustebintas visuomeninių ir asmeninių garinių pirčių gausybe ir jose užgaišo nemažą laiko. Aišku, kitose Europos šalyse pirčių jis nerado, nes tuo metu Vakarų šalių miestiečiai maudydavosi visuomeninėse voniose. Reikia manyti, kad ir šis įtaisymas Rusijos carui bus patikęs, nes voniose buvo ne tik maudomasi, bet ir smagiai bei daug paleistuvaujama. Grįždamas namo, Petras I-sis, vėl buvo apsistojęs Vilniuje ir to laiko metraštininkai aprašo, kaip jis čia pakrikštijo juodaodį Hanibalą ir netgi kaitino bei vanojo jį Vilniaus didikų Sapiegų ir Pacų pirtyse."
Istoriškai pirtys buvo labiau paplitusios Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Dainavoje jotvingių krašte. Vakarų Lietuvoje pirčių buvo mažiau.
Lietuviškų pirčių labai sumažėjo po Valstybės padalijimo ir rusų okupacijos bei 1708-1710 m. maro. Pirčių negausino ir dažni karai, rusų valdžios persekiojimai, lenkiškos kultūros plitimas. Nemaža įtakos turėjo ir bažnyčios draudimai statytis pirtis ir maudyti jose sekmadieniais, galioję Prūsijoje. Sovietinį pokarį išgyveno ir į 1987 m. surašymą pateko vos per 30 000 kaimo pirčių.
www1.pirtis.lt/?_nm_mid=TUN3NExEQXNNQ3d3&_nm_lid=0&session=no
|
|
|
nori dalyvauti diskusijose? pareikšti savo nuomonę, balsuoti už piešinius? velkam :] tik pirmiausia prisiregistuok. jei jau esi prisiregistravęs - tiesiog prisijunk per formą viršuje.
|
|
|
|
