peržiūrėjo: 4541
balsavo: 14
balai: 66, 4.7
sumažinti originalas
|
Ilgi rūko pirštai nuslydo upei per liemenį. Upė nesuvirpėjo. Tik tyliai slinko glostydama apglitusias šaknis ir šukuodama žalią kilimą po savimi. - Aš dalis tavęs, švokštė rūkas, tačiau upė žaidė su nuilsusiu voru, drebulės lapu nešdama jį tolyn ir nesiklausė jo. Ryte rūko nebeliko. Dar iki pietų upė jį pamiršo. Vakarop voras lipo jam nepažįstamu šlaitu ir stebėjosi dideliais vėsiais žolių lapais. |