peržiūrėjo: 2774
balsavo: 4
balai: 20, 5
sumažinti originalas
|
Antrą kartą savo gyvenime pajutau grynumą iki begalybės. Per pulsuojančias venas veržėsi aidas prisiminimų apie skaitytą Būtį.
Lengvumas sėlino iš lėto, primindamas saldžią iki negalėjimo vaikystę. Vystyklai liko antrame plane, kaip ir mano trombocitų krešuliai, kurie be perspėjimo spraudėsi tarpląstelinio kosmodromo piliakalnyje.
Išgirdęs apie Kantą, išleidau granatais pakvipusią seilę ant baltų, mergaitiškas kasas primenančių baltinukų. Staiga Ji užsinorėjo nutraukti mintį, netyčiomis užmynusi gelmę, kuri ryte priklausė mano sielai. Nustebau.
Prisiminiau, kad vėliau geriau negu niekad ir nelaukdamas atidariau stalčių smegenyse. Preciziškai gulėjo kažkas panašaus į tyras mintis. Aišku, apsiversti joms niekas netrukdė, bet aš ir nenaudojau prievartos. Atsargiai, jausdamas kiekvieną savo liežuvio plauką, ištraukiau dalį jau baigusios galioti plombos ir pabandžiau ja pasinaudoti. Uždegiau žiebtuvėlį.
Sidabras atsiskyrė nuo nikotino.
Apie rytą negalvojau jau trisdešimt tris ilgas arabiškas naktis.
Neatsitiktinai pasirinkau grynumą ir iškeičiau jį į netobulą racionalumą.
Dar kartą pažadino paukštis, lęsantis butaforines vynuoges. Šalta. Plunksnos. Saulė. Gėlės. Saldumas.
...priminė natūraliai prinokusias vynuogų kekes, Mendozoje. Deja, aš taip jų ir nepamačiau. Apsičiulpęs, drėgnų vokų galais, raudonavau iš gėdos. Negalėjau patikėti, kad tie maži balkšvi proteinų likučiai mano galvoje kažkam trukdė jausti fizinę pilnatvę. Todėl kartais verkdavau...
Galvodamas apie progresyvią pasaulio inerciją, skandinačią mano sielos mėnulį, nusprendžiau būti tikras, kad esu sau atviras. Tikras kaip Protas ir Atviras kaip Siela.
Nuodai buvo panašūs į begalinį malonumą, kuris, pernokdamas savo paties savybes, skynėsi kelią į neištirtas platybes. Nors platybės dar nebuvo pasiruošusios priimti pirmųjų sonatų, protas buvo tikras, kad sielai patiks. Oda nusidažė raudonai.
Raudona tai ne ta raudona, kuri dominuoja recenzijoje. Spalvos šiuo atveju pasirodė ne ką mažiau apgaulingos už pirmapradę žemės kūrinio kančią. Norėjau prieštarauti, išreikšti savąjį Nieką. Absurdas.
Nors ta kaltė nebuvo begalinės meilės išraiška, vis tiek jaučiausi išprievartautas morališkai, bet man tai patiko. Lygiai taip pat, kaip patinka koks nors netikrumo jausmas, savirealizacijos galimybė, juoką keliantis vidinis spazmas, intelektualumo protrūkis
Ir jeigu atsirastų tas visatos kūrinys, kuris prisiliestų prie sielos stygų taip, lyg Dievo siųstas. Taip, nežemiškai, tikrai, kaip, sakykime, niekas iki šiol nebuvo prisilietęs. Argi dėl to tu nepaaukotum tos mažos Dalies savęs, kuri, tavo manymu, yra ...
Nuspėjamas banalumo protrūkis, kurio net savo mintyse negalėčiau pripažinti, atėjo kaip laukiama akimirka. Akimirka pasirodė lygiai tokia pat tuščia, kaip ta tuštybė įslinkusi į mane akimirksniu.
Paimk mane, gyvenime,
Aš visas tavo,
Man dreba rankos ir žandai,
Tu mano... |
