peržiūrėjo: 404
balsavo: 0
balai: 0, 0
sumažinti originalas
|
Tęsiu toliau savo paties senų, vaikystės laikų memuarų, kurie yra susiję būtent su mylimiausio anuomet žurnalo Genys numerių gavimo momentų iliustravimu. Dabar papasakosiu apie 1994 metų gegužės mėnesio numerio gavimą tai buvo labai gan gražią ir saulėtą gegužės dieną, vėl visu gražumu tada jau žaliavo besiskleidžianti žaluma gamtoje, žydėjo obelys, pievose dar daugiau pienių žiedų, o man pačiam mokslo metai jau visai ėjo į pabaigą. Naujojo Genio gavimas ir vėl sutapo su būtent tuo laiku, kai paštininkė nešiojo pensijas, ji tiesiai į mūsų namus ir atnešė tą žurnalą. Aš, pasičiupęs Genį, tuojau apsidžiaugiau ir išlėkiau į lauką, norėdamas skaityti žurnalą gryname ore. Ir nė nenujaučiau, kokią netikėtą staigmeną man netrukus pateiks Likimas. Atmintinai žinojau, kad būtent tądien vėl bus pratęsiamos spaudos leidinių prenumeratos, bet per daug dėl to galvos labai nesukau, nes maniau, kad vėl bus kaip buvę. Bet ne mano mama tąkart paštininkės akivaizdoje už mane iš savo pusės kažkaip ėmė ir užsiminė, kad to paties Genio man yra jau per daug, kad jau per daug ilgai draugauju vien su šiuo žurnalu, ir būtina pagaliau kažką imti keisti. Reikia atsisakyti dabar Genio ir pradėt imti kokį kitą leidinį. O vaikiškų leidinių pasirinkimas tuo metu nebuvo perdėm itin didelis: Žvaigždutė, Tukas, Kregždutė ir Naminukas. Pati paštininkė iš savo pusės vis piršo pradėt skaityti būtent Tuką, nes atseit jos pačios vaikams tas laikraštukas be galo patinka. Bet mamos tai neįtikino, ji ryžtingai atsisakė imti Genį ir sekantiems trims mėnesiams man užsakė kitą. (Gal ir gerai, nes po kelių metų bibliotekoje kai pavarčiau šitą Tuką, nė kiek jis manęs nesudomino visiška NUOBODYBĖ!) Tik kiek vėliau aš sužinojau, ką mama padarė, kad man jau nebebus Genio, truputį pykau ant jos, bet kartu nieko pakeisti jau ir nebegalėjau juk spaudos užsakymas jau yra priimtas ir patvirtintas... 1994 m. gegužė |
