peržiūrėjo: 287
balsavo: 0
balai: 0, 0
sumažinti originalas
|
Tai nutiko, kai aš mokiausi Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Kaip minėjau, kai buvau penktokas, aš irgi buvau vienas iš tokių mokinių, kuris nusipirko ką tik Salamiesčio mokykloje devintokių platintą patį pirmąjį šioje mokykloje pradėto leisto laikraštuko numerį. Parsinešęs tą Bevardžiu pramintą leidinį namo, aš jau tą pačią ar kitą dieną jį parodžiau ir savo motinai. Atsimenu, kad namie mano motina irgi savo rankose pavartė tą pirmąjį leidinio numerį ir jos reakcija į tai buvo maždaug tokia: - Ar tu tikrai tai nusipirkai mokykloje? Neįtikėtina, bet tai kaip įdomiai čia sumislyta! Tai tau vien Genio dabar jau nebeužteks? Pasirodo, ir Genio, tiek ir to mokyklos laikraščio skaitymas visai tarpusavyje derėjo, ir to pakanka. Aš irgi buvau tada galvojęs, kūręs pavadinimą šitam mokyklos mėnesio leidiniui, aišku, netapau nugalėtoju, nes kito mokinio buvo pasirinktas pateiktas pavadinimas. Bet iš kitos pusės gal ir gerai, kad taip buvo, nes dar ir dabar pamenu, kokį apgailėtiną prizą buvo tada gavęs pavadinimo Bildukas autorius. Sėdėjau tada kažkurią dieną jau po mėnesio mokykloje, anglų kalbos pamokoje, kai vidun staiga įžengė dvi devintokės mokinės ir mano klasiokei Rasai, kuri ir buvo išrinkto pavadinimo autorė, viešai įteikė jai skirtą prizą iš mokyklinio sąsiuvinio su langeliais iškirptą nedidukę neva tai užrašų knygelę. Sėdėjau aš tada apstulbęs ir širdyje tyliai džiūgavau, kad visgi laimei ne aš esu to konkurso nugalėtojas, ne aš, o Rasa čia nugalėtoja buvo, nes tokį ale prizą gauti man būtų buvusi nemaža gėda. O taip vyliausi, kad tas prizas bus koks nors žaisliukas.... 1995 m. spalis |
