peržiūrėjo: 274
balsavo: 0
balai: 0, 0
sumažinti originalas
|
Tai nutiko, kai aš mokiausi Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Tuo metu buvo jau visai pats paskutinis pavasario mėnuo gegužė, lauke jau gausu žalumos, žiedų ir šilumos, o aš pats, paliktas antriems metams, vis dar mokiausi Salamiesčio mokyklos aštuntoje klasėje. Žodžiu, jei būdavo lauke geras oras ir pakankamai šilta, nėra ko sėdėti mokyklos sporto salėje, tad per fizinio lavinimo pamokas sportiniai užsiėmimai mūsų klasei vykdavo jau lauke, greta mokyklos, pašonėje esančiame lauko stadione. Šioje mokykloje jau daugybę metų šį dalyką tuomet dėstė senyva ir valdingo būdo moteris, vardu Genovaitė. Kai tik vykdavo fizinio lavinimo pamokos gryname ore, tai kitiems mano klasiokams suteikdavo nepaprastai daug džiaugsmo, ypač berniukams, nes jie galėdavo visą laiką iki pat pertraukos skambučio čia prie krepšinio lentų drauge žaisti krepšinį. Bet tik ne man. Man šitos fizinio lavinimo pamokos niekada nepatiko, nebuvau mėgėjas sportuoti ir dėl to man šios pamokos būdavo papildoma mokymosi kankynė. Būdavo, klasiokai berniukai Vitka, Staska ir Tomazas žaidžia sau drauge krepšinį prie stadione esančio stovo su lenta, (o ten būdavo dažniausiai tik apskritas lankas, tinklelio nebūdavo), bet net ir to jiems visai pakakdavo, ir, būdavo, žaisdami, jau kad įsišėldavo, Vitka jau tuoj ir imdavo kitiems demonstruoti savo turimus mėtymo į krepšį įgūdžius. O man šitas krepšinis nė velnio visiškai nerūpėjo, mane visai netraukė kamuolį mėtyti į krepšį, man tik rūpėdavo kuo mažiau būti prie krepšinio kamuolio ir kad ta pamoka kuo greičiau pagaliau pasibaigtų. 2000 m. gegužė |
