 |
|
peržiūrėjo: 210
balsavo: 0
balai: 0, 0
sumažinti originalas
|
Nycių kaimo gyventojai, verslininkai Musė ir Pupsis Šunėnai, sekdami kitų savo kaimynų rodomu pavyzdžiu, vieną gražią rudens dieną irgi taipogi išskubėjo į savo turimą sklypą kasti bulvių. Tądien abudu Musė ir Pupsis jau nebėjo į savo darbą įmonėje, o vietoj to susišaukė būrin visą savo šeimą, susirinko sau reikalingus darbui krepšius, maišus ir išėjo tiesiai į prie pat sodybos, užu tvoros esantį dirbamos žemės lauką, nukasti čia per vasarą užaugusio šiųmečio bulvių derliaus. Pirma Pupsis su traktoriumi ir prie jo prikabinta bulviakase nukasė vagas, išvertė į žemės paviršių gumbus, o tada jau visa šeimyna darbščiai puolė tas bulves rinkti, pilti į maišus ir galop vežti tiesiai namo. Tiesa, šito darbo metu visgi nebuvo apsieita be nesklandumų, vos išvažiavus į lauką iškart netikėtai pastrigo bulviakasė, paskui po kurio laiko dar kartą, o tada vėliau jau visas bulvių kasimas vyko be jokių trukdžių. Šunėnai iš laukų parsivežė į namus daugybę puikios kokybės bulvių. 2023 m. rugsėjo 12 d. |
|
|
|
Vienaturtis
// 2023.09.14 17:50 |
|
| Tuoj jums nurašysiu svetimą ir puikią istoriją iš bulviakasio kituose kaimuose kronikų... |
Vienaturtis
// 2023.09.14 18:53 |
|
Iš "Kupiškėnų minčių" laikraščio 1998 metų spalio 17 d. numerio.
"Padebesių Janės nuotykiai". "Rudenio darbai užgriuvo ant mano biednos galvos. Kodėl biednos? Todėl, kad mano Petras viskų apverčia aukštyn kojom. Jeigu su protu, tai vienu rozu viskų galima sutvarkyti, bet ne su maniškiu... Sutarėm bulves kasti. Dievui dėkui, pastaikė geras ruduo, neskalbė žmogeliam nugarų. Iš karto abu su Petru pasdalijom, kų darysim. Aš sutvarkiau viskų namie: maišus, kerbelius ir vaišes kasėjams. Petrui beliko surast arklį, artojų ir kasėjus. Taigi juokų darbas. Iš ryto išėjo ieškoti, o aš pradėjau ruoštis po namus. Ir silkį sutaisiau, ir kepenų padariau, pyrago su mėlynėm iškepiau - viskas kaip reik. Atėjo Petras po pietų ir pranešė, kad viskas tvarkoj - rytoj pradedam. Rytas gražus pastaikė, kaip pačiam biržely tokio nebuvo. Aš po namus kuičiuos ir girdžiu, kaip kasėjai kiemi jau burbuliuoja. Išėjau pažiūrėti. O Saule, Žeme!!! Susikvietė Petras kasėjus - Gruzdų Pranę (da po vakarykščio neatsgavusi), Lazdaucko Jonų (aš tai jo blaivo nygdi nesu mačius), Lataikiokų su boba (abu neskiria buroko nuo bulbos) ir Ridikienį su diedu (koks ten jos diedas - susdrėbį kartu antrus metus gyvena)! Aš ant jų akis išvertus žiūriu, o jie ant mani: "Nu, gaspadin, - veblena Lazdauckas, - įpilk ant pirmos kojos, o paskiau ir ant antros, kad šlubas po laukų nemaklinėčiau". Aš nei žodžio ištart negaliu. Skėsčioju rankom kaip višta kiaušinį padėjus ir kojų nuo žemės atplėšt negaliu. Šiaip ne taip įriedėjau gryčion. Pilu alų, o rankos dreba. Ir ašaros byra kaip pupos. Lyg kų nujausdamas, ateina Petras. Aš tai nė žodžio neištariau, o jis, rupūžė, viskų iš mano nugaros perskaitė, kų aš mąstau. Ir puolė, kaip koks advokatas kalbėt - nėr žmonių kaimi, visi savo darbus dirba, geriausi kasėjai jau seniai užsakyti ir aš jam, rupūžei plaukuotam, turiu rankas - kojas bučiuot, kad šituos surado. Nu, tadu ir aš pati atsgavau. Aš sakau jam: "Tau pabučiuosiu vienon vieton! Pabučiuosiu, bet ne dabar, o po bulviakasio. Taip pabučiuosiu, kad prisiminsi tų dienų, kai gimei! O dabar einam dirbti, ir tegu tavo šutvė nors vienų bulbę man lauki palieka! Taip ir žinok!" Bet aš, vargšė, dar arklio nebuvau mačiusi. Antras priepuolis užgriuvo, kai prie tvarto pamačiau Bimbų Apolinarų su savo bestija. Apolinaras įsitvėrys tvarto kampų, o ta jo bestija įsirėmus į Apolinarų. Iš karto ir nesprasi, kas kų laiko. Bandžiau šypsotis, bet kas ten gavos, nežinau. Norėjau kaip tas strutis, sukišt galvų žemėn, o jūs pasikarkit su tom bulbom! Tačiau gimiau boba, todėl ir reikia kapstytis iš padėties. Taip ir išėjom laukan juokint svieto. Gruzdaičia kas antra bulba vis po naujų pletkų pasako ir vis skundžias, kad kažko burna džiūsta, mat gal vakar silkės valgė labai sūrios. "Eik tu, melage, - galvoju, - treti metai maitinies sraigių šaltiena, o apie silkes man čia pasakas giedi!" Pati savo akimis mačiau, kaip Lazdauckas su koju kelias bulbas žemėn įmynė, kad mačiau reikėtų nešt. Širdis krauju apsipylė, bet tyliu dantis sukandus! Bimbos bestija kokius juokus lauki darė! Iš kairės - dešinėn, aukštyn - žemyn, skersai - išilgai. Kaip jos senas protelis rodė, taip ana ir darė. Sunku jai, senutei, o dar Apolinarą kartu su plūgu reikėjo tempt. Bet iš dalies gerai - Apolinaro kerzavi batai dar šalia dvi vagas darė. Praeina koks žmogus - suku akis šalin. Pati matau, žmogelis lauko pradžioj išsižioja, o kol mus praeina, taip ir neužsičiaupia. Kaip geram daiktui, taip ir blogam ateina pabaiga. Paskutinės bulbos dingo maiši ir patraukėm namo. Kaip gera gaspadinė nepagailėjau vaišių, nors tiem kasėjam ir pusės neapsimokėjo duot. Pildama alų prisiminiau, kaip pas tėvelį atgriūdavo kaimynai per bulviakasį. Vienų dienų vienam padeda. Vakari - balius, bet niekas nenusigeria, nes kitųdien pas kitų kaimynų bulviakasis. Ir taip visas kaimas gražiai apsidirbdavo. Atsidusau - ir vėl su pilnu uzbonu alaus pas kasėjus. Kai paryčiais visus partampiau namo ir pati sugrįžau gryčion, tai ne kojų, nei rankų nebejaučiau. Mano Petras knarkė, gal dešimtų sapnų sapnavo, seilė nudrykus per pagalvį, o veidas - tai kaip mėnuliukas šviečia. Šypsokis, šypsokis! Greit ateis rytojus ir aš tau, kaip žadėjau, vienon vieton pabučiuosiu! Taip pabučiuosiu, kad tu kol numirsi neužmirši šito bulviakasio!" |
Anderzak
// 2023.09.15 14:00 |
|
| ma idomu, ar kas nors teikesi perskaityt ta vienaturcio bullshita? parashykit bo itin smalsumas sueme. |
|
|
nori dalyvauti diskusijose? pareikšti savo nuomonę, balsuoti už piešinius? velkam :] tik pirmiausia prisiregistuok. jei jau esi prisiregistravęs - tiesiog prisijunk per formą viršuje.
|
|
|
|
|
